Neįsileidę nei genetiškai modifikuotų rapsų iš Vokietijos, nei kukurūzų iš Švedijos, lietuviai patys ėmė kurti genetiškai modifikuotas drebules.
Vikipedijos nuotrauka
Andrejus GAIDAMAVIČIUS
Noras išpešti iš gamtos, kiek galima daugiau, įgavo naujų formų. Jei savo vartotojiškiems įgeidžiams patenkinti mes sprogdindavom kalnus, siurbėme naftą ir kirtome miškus, šiandien mes kėsinamės į patį gyvųjų organizmų genomą – iš kartos į kartą perduodamą paveldimąją informaciją. Šiandien, pasinaudodami moderniausia technologija, gaminti ir vartoti galime dar sparčiau. Kur mes taip skubame? Mes jau ir taip nebejaučiame laiko tėkmės – dienų, savaičių, mėnesių, tuojau nebepastebėsime ir metų laikų. Mes stengiamės septynerius savo gyvenimo metus nugyventi per septynias minutes ir vis naiviai tikimės, kad štai po šio žengto žingsnio bus lengviau, nebereiks taip lėkti. Taip dievinamas progresas verčia mus būti vis produktyvesnius, verčia lenktyniauti tarpusavyje ir netgi su pačiu Laiku ir viskas, ką mes iš to turime – tai augantis BVP (Bepročių Vartotojų Populiacija).
Taigi ar sunku suprasti mūsų ligotos visuomenės atstovų, manančių, kad pažangu yra tik tai, kas laikina, norą pastatyti namą per savaitgalį ar užauginti medį per dešimtmetį? Tokie genetiškai modifikuoti medžiai – ne naujiena. Juos jau pradėjo auginti Kinijoje. Jais susižavėjo ir Lietuvos miškų institutas, už Europos Sąjungos pinigus įsirengęs moderniausią Pabaltijyje tokio tipo laboratoriją. Ar sunku suprasti mūsų mokslininkus, nuolat kompleksuojančius dėl nevisavertiškumo, atsilikimo, lyginant su Vakarų Europa ir JAV? Nesunku. Niežti pirštai išbandyti viską, ką gali ta laboratorija, sukurti kažką nepaprasto, ko neturi kiti ir ką galima bus kitiems parduoti. Kai kurie Aplinkos ministerijos pareigūnai pavadino tai naujaisiais genetiniais ištekliais. O kas atsitiks su senaisiais, kuriuos milijonus metų kūrė pati Gamta?
Aplinkosauginiai genų inžinerijos motyvai
Kloninė genetiškai modifikuotų medžių miškininkystė. Skamba įspūdingai. Lietuvos miškų instituto mokslininkai ryžosi pavojingam, bet daug vilčių teikiančiam eksperimentui – biotechnologinėmis priemonėmis sukurti tobulą medį, kuris nesirgtų, būtų atsparus nepalankioms klimato sąlygoms ir užaugtų per dešimt metų. „Genetiškai modifikuoti sumedėję augalai perspektyvūs trumpos apyvartos želdinių srityje, skirtose biomasės produkcijai. Tai tampa ypač aktualu Lietuvoje, siekiant padidinti energijos gavimą panaudojant atsinaujinančius resursus“ (R.Mašalaitė ir kt., „Mūsų girios“, 2007 m. Nr. 4). Instituto direktoriaus prof. R.Ozolinčiaus teigimu, genetiškai modifikuoti medžiai, dėl spartaus augimo gebantys sugerti 1,5 karto daugiau anglies dvideginio, gali prisidėti prie klimato kaitos mažinimo. GMO ekspertų komiteto narė L.Kalėdienė taip pat pabrėžė, kad auginant genetiškai modifikuotus medžius, mažiau natūralių miškų reikės kirsti. Mokslininkų manymu, net ir patys žalieji dėl išvardintų GM medžių privalumų turėtų išskėstomis rankomis juos priimti, tačiau, deja, jie ir toliau užsispyrusiai kiša pagalius Mokslo traukiniui į ratus. Galbūt riedančiam į bedugnę?
GM medžiai neapsaugos nuo klimato kaitos
Genetiškai modifikuoti organizmai viso pasaulio gamtosauginių organizacijų laikomi tokia pat aktualia aplinkosaugos problema, kaip ir klimato kaita. Tad spręsti vieną aplinkosauginę problemą sukuriant kitą – neprotinga. Jei tie GM medžiai bus auginami biokurui, tai prie klimato kaitos mažinimo neprisidės nė per nago juodymą – kiek to anglies dvideginio sugers, tiek bus išleista per kaminą. Klimato kaitos priežastis – ne deginamo kuro rūšis, o deginimas apskritai. Be to, energetinių augalų plantacijos užims milžiniškus plotus, kurios tebus žalia dykuma – be tų GM medžių ten daugiau nieko neliks.
Tuo tarpu vėjo ir saulės energijos panaudojimas mūsų šalyje iš tiesų būtų perspektyvus, bet mūsų Vyriausybei ne dangaus energija ir ne biokuras šiuo metu rūpi, o tik atominė elektrinė. O miškai kaip buvo taip ir bus kertami, nes niekada medienos pasiūla neviršys paklausos.
Visi teoriniai GM medžių privalumai subliūkšta, kai susiduriame su ekologinio saugumo problema.
Žmogaus sveikatos garantas – natūrali gamtinė aplinka
Dalis žmonių klaidingai mano, kad jei genetiškai modifikuoti organizmai nenaudojami maistui, tai jie nepavojingi, tačiau ardant natūralią pusiausvyrą gamtoje, nukenčia ne tik pati gamta, bet ir žmogus. Jeigu grėsmė jo sveikatai iškyla ne per skrandį, tai – per organizmus-tarpininkus, sąveikaujančius su mūsų sukurtu genetiškai modifikuotu augalu visais įmanomais ekologiniais ryšiais. Mes negalime atspėti, kada ir kaip tai įvyks, nes pats ekologijos mokslas tebėra embriono stadijoje, tačiau faktas, kad tai vyksta. XXI amžiaus žmogus dar niekada taip nekentėjo nuo alerginių susirgimų. Tai tarsi įspėjantis signalas, kad kuo labiau tolstame nuo natūralios gamtos, tuo tampame pažeidžiamesni.
GM drebulių sterilumo užtikrinti neįmanoma
Aš kaip botanikas neįsivaizduoju, kad Lietuvoje galėtų būti auginama vietinė genetiškai modifikuota medžių rūšis. To iš pradžių neatskleidė ir patys mokslininkai. „Laboratorinėmis sąlygomis įterptų genų išplitimas už tokių želdinių ribų būtų stabdomas trumpu auginimo laiku arba genetiškai pakeitus Lietuvos sąlygomis augti tinkančią egzotinę sumedėjusią augalų rūšį, nesikryžminančią su vietinėmis rūšimis“, – rašoma miško genetikų R.Mašalaitės, D.Danusevičiaus ir R.Abraičio straipsnyje. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad petri lėkštelėje atsidurs ne kokia nors egzotika, o mūsų lietuviška drebulė. Nenuostabu. Juk norint pasiekti augimo rekordų, eksperimentuoti reikia su sparčiai augančiomis rūšimis. Geresnio mokslinių tyrimų objekto už drebulę nesurasi. Taigi pavojus, kad genetiškai modifikuoti medžiai galės kryžmintis su vietinėmis rūšimis – išlieka. Miškų instituto laboratorijos vedėja S.Kuusienė vienoje TV laidoje suskuboraminti, kad jie sukurs sterilią GM drebulę, negalinčią kryžmintis su natūraliomis, tačiau nepaminėjo, kad žmogus negali kontroliuoti tų procesų, kurie vyksta po to, kai svetimi genai įterpiami į augalo genomą. „Daugelis tam skirtų bandymų, taikant įvairias lytinio sterilumo indukcijos strategijas, iki šiol nedavė laukiamų rezultatų – indukuotas medžių sterilumas buvo ne šimtaprocentinis arba nepasireiškė nuolat per visą bandymų laikotarpį“, – rašoma jau anksčiau paminėtame straipsnyje. Tuo tarpu pakanka vieno vienintelio atvejo, kai GM augalas pabėga į natūralią aplinką, kad genetinė tarša pasklistų ir įvyktų ekologinė katastrofa. Baiminamasi, kad dėl kryžminimosi su natūraliomis drebulėmis, jos įgys savybių, kurios natūralioje gamtoje nepageidautinos, pavyzdžiui, spartus augimas ir su tuo susijęs trumpaamžiškumas. Kita vertus, GM drebulės, būdamos pranašesnės, pačios gali išstumti natūralias.
Tobulindami medžius, tobuliname ir jų kenkėjus
Drebulių gyvenimo trukmė gali sumažėti ir dėl kitų priežasčių, susijusių su genetinėmis modifikacijomis. Visų pirma, dėl jas puolančių grybinių ligų sukėlėjų ir vabzdžių-kenkėjų rezistenciškumo. Tai yra gyvųjų organizmų savybė prisitaikyti prie augalo, kuriuo jie minta, pakitimų. Šiuo atveju drebulės atsparumas ligoms bus kuriamas ne stiprinant natūralų imunitetą, o modifikuojant genomą. Kad būtų lengviau įsivaizduoti to pasekmes, panagrinėkime tokį paprastą pavyzdį. Tarkime, turime natūralią drebulę Air genetiškai modifikuotą drebulę B. Abi drebulės turi tą patį ligos sukėlėją, bet drebulė B turi dirbtinai įterptą geną, lemiantį atsparumą šiai ligai. Tačiau gamtoje ligų sukėlėjai evoliucionuoja taip pat sparčiai, kaip ir jų aukos. Jeigu mes dirbtinai paspartiname drebulės evoliuciją tam, kad jį įgautų atsparumą tam tikros ligos sukėlėjui, pastarojo evoliucija paspartėja tiek pat, kad tas atsparumas išnyktų. Taigi ilgainiui drebulė B bus mažiau atspari šiai ligai. O kas atsitiks su drebule A, kuri neturėjo jokio atsparumą lemiančio geno? Koks drebulės A likimas, susidūrus su žymiai patobulėjusiu, pranašesniu ligos sukėlėju, prisitaikiusiu prie drebulės B?
Iš esmės tai primena žmonių sukurtą amžiną virusų-antibiotikų karą, tačiau yra vienas esminis skirtumas – žmonių neveikia natūrali atranka, o drebulės A likimas kaip tik nuo natūralios atrankos ir priklauso. Ji turės užleisti vietą sparčiau augančiai ir atsparesnei ligoms genetiškai modifikuotai drebulei B. Toks yra natūralaus drebulių genofondo sunaikinimo scenarijus. Genetinė tarša neįvyksta staiga, bet ji plika akimi nematoma ir nėra būdų kaip šią taršą likviduoti, kai ji jau pasklinda natūralioje gamtoje.
Kuriame invaziantus
Šis scenarijus nėra išgalvotas. Jis jau ne vieną dešimtmetį vyksta mūsų šalyje. Svetimžemės augalų ir gyvūnų rūšys, tyčia ar netyčia atvežtos pačių žmonių, gamtoje beveik neturi natūralių priešų ir sėkmingai plinta, darydamos nepataisomą žalą. Taip dėl spartaus augimo Lietuvoje introdukuoti uosialapiai klevai prie didžiųjų upių jau išstumia gluosnius, o dėl negatyvios žmonių veiklos į šiaurę plintančios ligų sukėlėjų ir kenkėjų rūšys džiovina mūsų uosynus ir ąžuolynus.
Pietų Amerikoje, Amazonėje plinta australietiškos eukaliptų rūšys, gebančios 21 metro aukštį pasiekti per trejus metus. Šie eukaliptai tiesiog „pabėga“ iš plantacijų ir pradeda stelbti vietines medžių rūšis. Taigi žmogus, veisdamas potencialius invaziantus, patssudaro prielaidas daugeliui neigiamų reiškinių, nepriklausančių netgi nuo geros mokslininkų valios.
Plantacijų, skirtų biokurui ar celiuliozės pramonei, auginimas jau dabar Lietuvoje yra įmanomas auginant tris metrus per metus užaugančius žilvyčius arba per 20 metų užaugančias hibridines drebules. Ir nereikia jokių modifikacijų. Tačiau ardydami genomą mes norime šiuos augalus priversti augti dar greičiau. Godumas visada pražudo žmogų. Kas žino ar taip nenutiks ir šį kartą.
Laukiame kitų nuomonės
Lietuvos miškų instituto paraiška dirbti su pirmos pavojingumo klasės genetiškai modifikuotais organizmais buvo patenkinta (pirmajai klasei priskiriami mažiausiai pavojingi genetiškai modifikuoti organizmai, su kuriais dirbama uždaromis ir griežtai kontroliuojamomis sąlygomis, kad jie nepatektų į aplinką). Panašu, kad šio instituto mokslininkai labai pasitiki savimi ir žino, ką daro. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tarp jų atsiras tokių, kurie išdrįs „Žaliojoje Lietuvoje“ papasakoti, kaip jie įsivaizduoja genetiškai modifikuotų medžių auginimą Lietuvoje. Taip pat ko gero išgirsime nuomonę ir tų mokslininkų, kurie skeptiškai vertina tokią galimybę.
Visuomenei apie tai kalbėti reikia jau dabar, nes neilgai trukus, gal jau po dviejų metų, Lietuvos miškų institutas Aplinkos ministerijai pateiks kitą paraišką – dėl „apgalvoto GM drebulių išleidimo į aplinką“.
Autorius yra genetiškai modifikuotų organizmų valdymo priežiūros komiteto narys, miškininkas ir biologas, atstovaujantis Lietuvos žaliųjų judėjimui.
“Žalioji Lietuva”, 2007 birželio 1-15 d. Nr.11 (281), p. 1, 4.
