Genetiškai modifikuotas maistas: kaip Europa pasiduoda

“Atgimimas”, 2008 m. rugsėjo 26-0 d. Nr. 34 (1002)

Edita Gailiūtė [Studija]

Suinteresuoti gamintojai ir Pasaulio prekybos organizacija spaudžia Europos Sąjungą leisti laisvą prekybą genetiškai modifikuotais produktais.

Europos valstybėse aidi protestai: biotechnologijomis besinaudojančios įmonės siekia vyrauti pasaulio agrikultūroje. Nevyriausybinės organizacijos, ekologiškų ūkių savininkai ir visi piliečiai, besirūpinantys savo ir savo vaikų sveikatos saugumu bei ekonomikos savarankiškumu, baiminasi, kad po kelių dešimtmečių pasaulio maisto rinka bus valdoma maždaug dešimties privačių JAV ir Europos kompanijų.
Pagrindo baimintis yra – pasaulinė intelektinės nuosavybės teisė užtikrino, kad genetiškai modifikuoti augalai ir iš jų išaugę vaisiai yra įmonės, užpatentavusios juos, nuosavybė. Taigi ir sėklos, išaugintos iš genetiškai modifikuotų organizmų (GMO), priklauso įmonei. Kitas įmonių kūrinys – nederlingos sėklos. Iš tokių sėklų išaugę vaisiai patys sėklų duoti negali, taigi ūkininkas privalės kaskart pirkti naujų.

Žaibiška plėtra
Biotechnologijų plėtra dažnai lyginama su staigiu kompiuterinės įrangos išplitimu. Dauguma ekonomikos ekspertų teigia, kad biotechnologijų kuriami produktai netrukus bus neišvengiama mūsų realybė. Ekonomistai numato, kad ekonomikos augimas netrukus bus neįsivaizduojamas be biotechnologijų plėtros. Genetiškai modifikuotų augalų rinka išties plečiasi žaibišku greičiu: vos daugiau nei per dešimtį metų 2003–iaisiais GMO užėmė 81 mln. hektarų, o 2007–aisiais – jau daugiau nei 114 milijonų hektarų ir vis dar sparčiai plinta („The Economist“ duomenys).
Biotechnologijų specialistas prof. Arvydas Janulaitis teigia, kad, nors mokslininkai žada saugumą, visko žinoti neįmanoma. Nei pačios GMO kuriančios įmonės, nei jų produktų vartotojai net nenumano, kokie bus ilgalaikiai šių genetinių eksperimentų rezultatai.
Esama pavojaus, kad genetiškai modifikuojant organizmus bus perduotos naujos, nepageidaujamos, genų kombinacijos, galinčios sukelti naujas gyvūnų ir augalų ligas, naujas vėžio formas, epidemijas. Taip pat neatmestina galimybė juos panaudoti kaip biologinį ginklą (pagal Vytauto Didžiojo universiteto Biologijos katedros vedėjo Algimanto Paulausko publikaciją „Genetiškai modifikuoti organizmai“).

Piratavimas – taip pat plėtros strategijos dalis
„The Economist“ teigia, kad piratavimas paprastai laikomas pavojingu intelektinei nuosavybei. Pačios su intelektine nuosavybe susijusios įmonės pripažįsta, kad visiškai sustabdyti piratavimo neįmanoma. Tačiau kai kurios įmonės taip pat suvokia, kad šiuo iš principo nusikalstamu veiksmu galima pasinaudoti savo įmonės labui. „Microsoft“ kompanijos nelegalios programinės įrangos toleravimas yra gerai žinomas – kuo labiau išplinta nelegali įranga, tuo daugiau vartotojų, prireikus legalios, pasirenka tą, prie kurios jau pripratęs.
Nors ir ne visais atvejais, piratavimas taip pat naudingas ir GMO kuriančioms bei parduodančioms įmonėms. „The Economist“ pateikia ryškų pavyzdį – Braziliją. Brazilijos ūkininkai panoro auginti MONSANTO sukurtas genetiškai modifikuotas sojų pupeles, atsparias pesticidams. Vyriausybė, spaudžiama visuomeninių organizacijų, GMO auginti neleido. Tuomet ūkininkai, negalėdami legaliai įsigyti sėklų, ėmė auginti piratines jų versijas. Ilgainiui šių augalų plotai užėmė trečdalį visų sojos pupelių plantacijų plotų šalyje. 2005–aisiais Brazilijos vyriausybė nusileido ir leido auginti genetiškai modifikuotus augalus.

„Laisvas“ pasirinkimas: arba pasirenki, ar pasirenki
Iki 1998–ųjų Europoje jau buvo pardavinėjami produktai, turintys genetinę modifikaciją. Tačiau šįmet kilo nepaprastai stipraus priešinimosi GMO plėtrai banga – daugumoje Vakarų Europos valstybių rengti piketai, protesto akcijos. Augantis visuomenės pasipiktinimas ir priešinimasis privertė ES pareigūnus išnagrinėti padėtį. 1999–aisiais ES priimtas neoficialus moratoriumas – draudimas įsivežti bet kokius naujus genetiškai modifikuotus produktus. 2003–aisiais, praėjus vos penkeriems metams nuo moratoriumo, Europos valstybėse pradėti auginti genetiškai modifikuoti kukurūzai ir soja. Kas atsitiko, kad taip staigiai pasikeitė valdžia?
„The Economist“ teigia, kad netrukus Europos valstybės bus priverstos leisti laisvą prekybą GM maistu, t.y. paklusti „laisvosios prekybos“ (free–trade) taisyklėms. Vis daugiau didžiųjų eksportuotojų pereina prie GMO, tad sunkiau jų išvengti.
2003–iųjų kovo mėnesį Amerika, Argentina ir Kanada iškėlė bylą ES Pasaulio prekybos organizacijai (World Trade Organization) – ji vienintelė tvarko pasaulinės rinkos taisykles. Šios valstybės kaltino ES tarptautinės prekybos susitarimų nesilaikymu, ES sprendimą neįsileisti naujų GM produktų vadindamos neteisėtu. Pasaulio prekybos organizacija nusprendė, kad Europos Sąjunga genetiškai modifikuoto maisto importą iš JAV sustabdė nelegaliai. Pasaulio prekybos organizacija nusprendė, kad ES GM javų neįsileidimo 1998–2004 m. priežastis yra ne saugumo reikalavimas, bet savos rinkos protekcionizmas. Pasak šios organizacijos, ES pažeidė tarptautinės prekybos taisykles. Pasak bylą pateikusių valstybių administracijų, ES sprendimas neįsileisti GM produktų yra nepagrįstas jokiais moksliniais argumentais, šališkas ir nesąžiningas (BBC, „The Economist“ duomenys).
Vienas iš pagrindinių ES gynybos šioje byloje argumentų buvo tas, kad kiekviena valstybė yra laisva pasirinkti atsižvelgdama į vertybes, vyraujančias visuomenėje. Pasaulio prekybos organizacijos sprendimu individualūs tam tikrų GM prekių draudimai šešiose ES valstybėse – Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje ir Liuksemburge – buvo nelegalūs.
Pagal „New York Times“ JAV ir kitų pateikusių ieškinį ir jai pritarusių valstybių pozicija yra tokia: ES privalo įsileisti GM maistą be papildomų reikalavimų, juo labiau nereikalauti specialaus produktų žymėjimo, nes tokie reikalavimai pažeidžia augintojų ir pardavėjų teises. Pasak jų, GM maisto žymėjimui nėra jokio pagrindo, o tokie reikalavimai sukelia nepagrįstas vartotojų baimes.
Minėtą ieškinį ES iškėlė Amerika, Kanada ir Argentina. Šios trys valstybės yra didžiausios GMO ir jų produktų eksportuotojos pasaulyje. Šį ieškinį oficialiai palaikė Egiptas, Australija, Čilė, Kolumbija, Salvadoras, Hondūras, Meksika, Naujoji Zelandija, Peru ir Urugvajus. Dauguma šių valstybių tuo metu derėjosi su JAV dėl prekybos.

ES poslinkis GM maisto link
Nepaisant didelio Europos valstybių gyventojų nepasitikėjimo GM produktais, Europos politika pamažu krypsta GMO pateisinimo ir įteisinimo link (pagal 2005 atliktą Europos gyventojų tyrimą 54 proc. visų gyventojų manė, kad GM maistas yra pavojingas). Po bylos Pasaulio prekybos organizacijoje ES įkalbėjo prieš genetiškai modifikuotą maistą nusistačiusias valstybes pakeisti moratoriumą susitarimu, visi GM produktai būtų žymimi bei būtų galima atsekti jų kilmės šaltinį. Nuo 2004–ųjų vidurio 10 naujų GMO produktų buvo ES patvirtinti kaip leistini. Nuo 1994–ųjų ES leidžiama prekiauti daugiau nei 30 GMO ar iš jų pagamintų produktų žmonėms ir gyvūnams.
Tik Europos institucijos nesutaria, kiek laisvas turėtų būti GMO pardavimas ir kas bei kaip turėtų priimti galutinį sprendimą dėl GMO prekybos ir auginimo. „EurActive“ duomenimis, Europos Komisija 2003 m. kovo mėnesį 23 narėms pasiūlė, kad leistinas GMO kiekis produktuose ir augaluose – iki 0,7 proc., tokio produkto galima nežymėti. Europos Komisija taip pat siūlė, kad galutinis sprendimas apie GMO auginimą turėtų priklausyti pačioms valstybėms. Tuo tarpu Europos Parlamentas 2003 gruodžio 18–ąją, prieštaraudamas Europos Komisijos pasiūlymui, teigė, kad yra reikalingos bendros reguliavimo taisyklės. ES valstybės reaguoja įvairiai – vienos reikalauja daugiau lankstumo, kitos – griežtesnio reguliavimo. Daugiausia reguliavimo „iš viršaus“ reikalauja Austrija, daugiausia lankstumo – Didžioji Britanija ir Prancūzija. Pagal Europos teisinius nuostatus, vienai valstybei legalizavus genetiškai modifikuotą produktą jis automatiškai tampa legaliu ir visose kitose narėse.

ES ir genetinė modifikacija

1994–aisiais ES įsileidžia pirmąjį genetiškai modifikuotą (GM) produktą prekybai.
1997–aisiais Austrija uždraudžia prekybą viena GM kukurūzų rūšimi, nors ir ši turi ES leidimą.
1998–aisiais ES įsileidžia paskutinį iki 2004–ųjų GM produktą.
2003–aisiais JAV, Kanada ir Argentina pateikia ieškinį ES.
2004–aisiais ES pirmąkart įsileidžia GM javų sėklas.

Šaltinis: BBC

www.atgimimas.lt

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: