Genetiškai modifikuoti organizmai: nauda ir pasekmės

Lietuvos ūkininkai kol kas vieningi – auginti genetiškai modifikuotus pasėlius jie atsisako. Tačiau genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) į Lietuvą atkeliauja ir kitais būdais – per maistą ir pašarus. Šiame straipsnyje noriu apžvelgti, su kokiomis problemomis susidurtų mūsų ūkininkai, jei staiga Lietuvoje atsirastų GMO pasėlių ir kokios galimos GMO vartojimo pasekmės, šeriant jais naminius gyvulius ir maitinant žmones.

Pati genų inžinerijos technologija nėra nei gera, nei bloga. Viskas priklauso nuo to, į kokias rankas ta technologija pakliūna. Mes matome daug puikių biotechnologijos pritaikymo pavyzdžių medicinoje. Tokių gyvybiškai svarbių preparatų kaip insulinas, interferonas gamyba jau neįsivaizduojama be genetiškai modifikuotų mikroorganizmų. Tačiau medicinoje yra griežti reikalavimai, kiekvienas naujas preparatas kruopščiai patikrinamas. Ar žemės ūkyje GMO taip pat atsakingai tikrinami? Deja. Kai JAV kompanija „Monsanto” ir Vokietijos-Švedijos BASF norėjo atlikti Lietuvoje eksperimentinį GM kukurūzų ir rapsų auginimą, visuomenė tam pasipriešino, o kai kurie biotechnologai apkaltino ją griaunant mokslą. Bet mažai kas žino, kad tais eksperimentais buvo siekiama tik patikrinti, kaip šie GMO auga mūsų klimato sąlygomis. Štai ir visas mokslas. Jei tada paaiškėtų, kad Lietuva tinkama auginti GMO, tai šiandien galbūt jau turėtume pirmuosius GMO pasėlius, skirtus komercijai.

Šiandien tokiems galimiems GMO auginimams esame labiau pasiruošę nei tada, kai tik buvo sumanyta leisti auginti minėtus rapsus ir kukurūzus po atviru Lietuvos dangumi. Patvirtintos gana griežtos sambūvio taisyklės, pagal kurias ūkininkas privalo deklaruoti savo GMO pasėlius, įspėti aplink esančius bitininkus, nusistatyti apsaugos zonas, kuriose negali būti auginami kaimyno giminingi augalai, o GMO pasėliams besiribojant su kito ūkininko žeme, mokėti pastarajam kompensaciją už sukeltus nepatogumus. Visgi, kaip rodo patirtis Ispanijoje (šalyje, auginančioje daugiausiai GMO visoje Europoje), netgi ir laikantis visų patvirtintų saugumo reikalavimų neįmanoma išvengti genetinės taršos gretimuose laukuose. Vėjas, vabzdžiai, o ir patys žmonės sėkmingai perneša žiedadulkes bei sėklas iš vienos vietos į kitą ir po kurio laiko paaiškėja, kad ekologinio žemės ūkio tame regione neįmanoma vystyti iš viso. Taip Ispanijos Aragono regione, kurio plotas kaip 2/3 visos Lietuvos, ekologiniai ūkiai išnyko. Taigi mes turime tik dvi alternatyvas: arba turėti GMO pasėlius ir neturėti ekologinių ūkių, arba apie GMO pasėlius pamiršti ir melstis, kad kitapus Latvijos ar Lenkijos sienos ūkininkas nesumanytų užsėti genetiškai modifikuotų kultūrų.

Dėl Lenkijos bent jau kol kas galime būti ramūs. Ši, labiau nei Lietuva savo vietinę produkciją garbinanti šalis, užtrenkė duris GMO pasėliams dar prieš tai, kai neturėjo tam teisės. Europos Komisija grasino sankcijomis, kol galų gale neatlaikė kitų šalių spaudimo ir leido kiekvienai šaliai apsispręsti pačiai. Mūsų Žemės ūkio ministerija ir parlamentas jau priėmė rezoliuciją, kuria atsisakoma GMO pasėlių Lietuvoje, tačiau į GMO įstatymą to vis dar neįrašo. Gal palieka sau galimybę persigalvoti?

Tačiau, kalbant apie pašarus, džiaugtis nebelieka kuo. Greitai mes neturėsime kitokių pašarų – tik genetiškai modifikuotus. Anksčiau GM pašarai buvo tik importuojami. Jie sudarydavo 60-70 proc. visų importuojamų pašarų. Dabar pati Lietuva kiekvienais metais pasigamina iki 300 tūkst. tonų genetiškai modifikuotų pašarų iš įvežtinių GM sojų pupelių. Tai sudaro daugiau nei 40 proc. visų Lietuvoje pagaminamų pašarų. Daugiausia jie naudojami kiaulių kompleksuose ir paukštynuose. Baltymingas, genetiškai modifikuotomis sojomis praturtintas pašaras užtikrina greitą produkcijos augimą, didelę kiaulienos ir paukštienos apyvartą, atitinkamai mažesnę jos kainą ir konkurencinį pranašumą. Paukštynų savininkai sako: „Mes neduotume savo vištoms tų genetiškai modifikuotų pašarų su įvairiausiais priedais, bet tokiu atveju pralaimėtume konkurencinėje kovoje ir vietoje lietuviškos vištienos jūs valgytumėt tokiais pačiais pašarais užaugintą lenkišką”. Ir jie teisūs. Būtent pirkėjai, vartotojai ir diktuoja sąlygas, kokios nori produkcijos – sveikesnės ir brangesnės ar pigesnės ir abejotinos.

Tačiau lenkiškos paukštienos bei kiaulienos Lietuvoje netrūksta ir dabar. Kasmet iš Lietuvos į Rusiją išvežama apie pusė milijono kiaulių ir jų vietą mūsų rinkoje, žinoma, užima lenkiška produkcija. Galbūt tai susiję su mokesčiais ar kitokiais ekonominiais dalykais, tačiau pažiūrėkime, kas Lietuvai lieka iš to labai intensyvaus kiaulių auginimo? Ogi vien tik srutos. Dideli dažniausiai užsienio kapitalo įmonių valdomi kiaulių kompleksai mūsų žemę naudoja tik kaip vietą savo taršiam verslui ir genetiškai modifikuota soja šiame versle užima tikrai ne paskutinę vietą. Visa ta soja yra užauginama Brazilijos ūkininkų, kurie pirmiausia iškerta arba išdegina miškus, pasinaudoja ta žeme 3-4 metus, kol ji prarandą derlingumą ir tada naikina kitą miško plotą. Lietuva importuoja apie 150 tūkst. tonų šių sojų pupelių (neįskaitant sojų pagrindu jau pagamintus importuojamus pašarus). Genetiškai modifikuotų sojų derlingumas siekia 3-4 tonas viename hektare. Taigi galite paskaičiuoti, kiek atogrąžų miškų reikia iškirsti vien tik Lietuvos ūkininkų poreikiams. Kirtimai Amazonėje jau pasiekė tokius mastus, kad ten netrukus prasidės didžiulės sausros. Ta soja yra modifikuota taip, kad būtų atspari herbicidui „Roundup”, kuris labai populiarus ir Lietuvoje. Šis herbicidas GMO pasėliuose didžiuliais kiekiais purškiamas iš lėktuvų, užteršiant juo praktiškai viską – žemę, vandenį, maistą. „Roundup” veiklioji medžiaga yra pripažintas mutagenas ir Paragvajuje dėl masinio jo naudojimo gimė pirmoji išsigimusių vaikų karta. Brazilijos bendruomenės, besibaiminančios panašių pasekmių, per teismus uždraudė naudoti šį herbicidą kilometro atstumu nuo savo gyvenviečių. Kodėl visi šie globalūs dalykai turėtų rūpėti mūsų ūkininkams? Gal ir nerūpi, bet kai apie tai pasakoju paprastiems žmonėms, vartotojams daugybės paskaitų metu daugelis jų susimąsto ir jei turėtų galimybę rinktis, tikrai pirktų ne kiaulių komplekse, o patikimame šeimos ūkyje užaugintą kiaulieną, ne paukštyno tiekiamus kiaušinius, kur narvelyje kankinama ir vienodu GMO pašaru šeriama dedeklė negali net apsisukti, o ūkininko ant kraiko arba lauke užaugintų vištų kiaušinius.

Bėda tik ta, kad vartotojai tos galimybės pasirinkti neturi. Aplinkosaugos organizacijos visoje Europoje surinko milijoną parašų, reikalaujančių ženklinti ne tik augalinę, bet ir gyvulinę produkciją, užaugintą šeriant gyvūnus GMO pašarais. Tokio reikalavimo oponentai sako, kad nėra reikalo tą produkciją kaip nors išskirtinai žymėti, nes niekas neįrodė, kad GMO pašarais šertos kiaulės mėsa yra kitokia nei šertos nemodifikuotais pašarais. Gal ir neįrodė, gal ir nenorėjo niekas įrodinėti, nes tai labai neapsimoka, bet be maisto saugos yra ir kiti kriterijai – aplinkosauginiai, etiniai, socialiniai. Europos visuomenė negali likti abejinga globalizacijos traiškomam pasauliui vien tik dėl noro viską gauti pigiau, greičiau ir daugiau. Antraip ekologinė krizė taps baisesnė už visas ekonomines krizes. Ar žinote, kad gyvename prie labiausiai užterštos jūros pasaulyje? Didžiausi jos teršėjai yra intensyvūs gyvulininkystės kompleksai. Danija siekia išvesti genetiškai modifikuotas kiaules, kurių išmatose būtų daug mažiau fosforo – pagrindinio elemento, sukeliančio Baltijos jūros eutrofizaciją (taip pat dumblių „žydėjimą” ir dėl to mažėjantį deguonies kiekį vandenyje). Bet, kol tokios kiaulės neišvestos, jų srutos, kurių iš tiesų jau nebėra kur dėti, per melioracinius kanalus, upelius ir upes pasiekia jūrą ir ši karštomis vasaros dienomis pradvoksta. Mokslininkai baiminasi dėl kito Baltijoje prasidėjusio reiškinio, susijusio su eutrafizacija. Tai hipoksija – zonos be deguonies. Įplaukusios į šią zoną, žuvys uždūsta, bangos išmeta ant kranto jas tonomis, o spauda vėl ima mirgėti pranešimais apie artėjančią pasaulio pabaigą…

Visa tai yra šalutiniai reiškiniai, bet netrūksta ir tiesioginio GMO poveikio. Pašaras bekonams ir paršavedėms yra kitoks ne vien dėl to, kad paršavedės ilgiau gyvena ir joms negalima duoti bet ko, bet ir dėl to, kad genetiškai modifikuotas pašaras gali sutrikdyti gyvūno fiziologiją ir pakenkti reprodukcinėms savybėms. Vokietijoje atlikti bandymai parodė, kad nuo gausaus genetiškai modifikuoto pašaro paršavedėms kiaulėms prasidėdavo netikri gimdymai, jos gimdydavo vandeniu pripildytas placentas, būdavo persileidimų su neišnešiotais embrionais. Tokio pašaro poveikis reprodukcijai buvo žinomas jau seniai po bandymų su žiurkėmis. Rusijoje žiurkėms būdavo duodama GM sojos, skirtos žmonių maistui. Kontrolinė grupė žiurkių buvo maitinama nemodifikuotomis sojomis. Po šio bandymo paaiškėjo, kad tų tėvų, kurie buvo maitinami GM soja, pirmoje palikuonių vadoje buvo didelis mirtingumas, o likusi dalis jauniklių buvo neišsivystę. Kartojant bandymą su pirmąja karta antrosios kartos nesulaukta iš viso (išsamesnę informaciją apie šiuos bandymus galite rasti mano ir mano bendraminčių sukurtame tinklalapyje www.gmo.lt). Tai, žinoma, nereiškia, kad tokios pasekmės galimos vartojant visas GMO veisles, kiekvieną jų reikia vertinti atskirai, tačiau tai parodo, kad GMO maisto ir pašarų tyrimų labai reikia, o jų labai mažai dėl nepaprastai didelės GMO lobistų veiklos. Visi GMO yra užpatentuoti, tad nepriklausomas mokslininkas be kompanijos, sukūrusios tuos GMO, sutikimo negali atlikti pilnaverčių tyrimų, o jei tokius tyrimus visgi atlieka, tai tyrimų rezultatai tampa tos kompanijos nuosavybe ir ji jau pati sprendžia viešinti juos, ar ne. Taigi pasitikėti GMO produkcijos saugumu negalime tol, kol tas saugumas bus dangstomas po komercinės paslapties šydu.

Kitos nuodėmės, priskiriamos ir GMO – tai masinis alergijų išplitimas ir grėsmė įgauti atsparumą antibiotikams. Tik 2008 metais Europos Sąjungoje buvo uždrausta naudoti testavimą antibiotikais GMO kūrimo procese, bet visi šiuo metu komerciniams tikslams auginami GMO yra sukurti būtent tokiu būdu, t.y. kiekvienas GMO be mums viešai žinomų modifikacijų turi ir daug nežinomų, pvz. atsparumą antibiotikams lemiančius genus. Būtent dėl šios priežasties daugelis Europos valstybių atsisakė BASF kompanijos brukamų bulvių „Amflora”. Nors jos skirtos ne maistui, o techniniam krakmolui gaminti (popieriaus pramonei), tačiau šių bulvių išspaudomis šeriami naminiai gyvuliai. Ir žinoma, kaip ir kiekvienas GMO, taip ir šios bulvės turi atsparumą antibiotikams lemiančius genus. Eksperimentuoti, ar šis atsparumas nepersiduos ir karvėms, kol kas ryžosi tik Čekija, Švedija ir Vokietija, kur ir buvo šios bulvės sukurtos. Pagal taisykles, nuimant šių bulvių derlių, iš žemės turi būti išimami visi gumbai iki vieno. Neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma. Galbūt tose šalyse ir bulviakasis vykdomas pagal aukštąsias technologijas.

GMO kuriančios ir mums brukančios kompanijos siekia tik pelno, o ne išgelbėti pasaulį nuo bado, kaip skelbėsi prieš gerą dešimtmetį. Realybė yra tokia, kad per tą laikotarpį badaujančių padvigubėjo ir 2010 metais pasiekė milijardą, o GMO pasėlių plotas viršijo 100 mln. ha. Problema yra ne dėl maisto kiekio, o dėl maisto paskirstymo ir kainos. Maisto pasaulyje užauginama daugiau nei pakankamai, tačiau vargingų šalių žmonės paprasčiausiai neįstengia jo įpirkti. Jų šalyse užauginamas maistas išvežamas pašerti JAV, ES, Kinijos kiaules arba sudeginamas kaip „ekologiškas” biokuras. Grūdų poreikis biokurui toks didelis, kad 2008 metais buvo didžiausias javų derlius per visą istoriją ir… pačios aukščiausios jo kainos. Ūkininkui labiau apsimoka auginti derlių biodyzelinui ir bioetanoliui, juk valstybė už tai dar ir primoka. Tad maistinių javų auginama mažiau ir jų kaina kasmet kopia į viršų. Tik dabar Europos Sąjungoje pradedama suprasti, kad deginti grūdus yra klaida, bet vis dar nedrįstama to pasakyti ūkininkams, iš kurių tuos grūdus perka.

Apibendrinant išsakytas mintis, norėtųsi pabrėžti, kad rimčiau prasidėdami su GMO mes įsivelsime į nešvarų korporacijų žaidimą, nebebūsime savo žemės šeimininkai, neturėsime savo maisto ir turėsime labai daug dirbti, kad monopolininkų parduodamų sėklų kainos būtų bent kiek įkandamos. O kas, jeigu ateityje paaiškės, kad GMO pavojinga vartoti ir norint išgyventi reikės viso to atsisakyti? JAV korporacijos pasiruošė ir šiam pačiam juodžiausiam scenarijui. Prie Norvegijos krantų Špicbergeno salos amžinajame įšale yra iškasta požeminė sėklų saugykla, pavadinta Paskutinės Teismo dienos sėklų banku. Šiame banke saugomos visų šiuo metu Žemėje auginamų kultūrinių augalų sėklos. Ir kai jau nebegalėsime pirkti GMO sėklų, tai tos kompanijos mielai mums pasiūlys šių natūralių, nemodifikuotų sėklų.

Andrejus GAIDAMAVIČIUS

2 Komentaras »

  1. Natalija said

    Labai įdomus straipsnis. Tikrai verčia susimastyti man, vartotojai. Tikėsiu ir toliau šviesesne ateitimi.

  2. Rasa said

    Manau, kad tokius straipsnius turėtų būti perskaitęs kiekvienas.

RSS feed for comments on this post · TrackBack URI

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: