Žlugo mitas apie glifosato „ekologiškumą“

Glifosatas yra pagrindinė veiklioji medžiaga, naudojama daugelyje komercinių herbicidų. Jis nuodija ne tik augalus, bet taip pat gyvūnus ir žmones. Vokietijos universitetui atlikus užterštumo glifosatu tyrimus tarp miesto gyventojų, nustatyta, kad visuose šlapimo mėginiuose glifosato likučiai 5-20 kartų viršijo tokią koncentraciją, kuri leidžiama geriamajame vandenyje.

Glifosatas ir GMO

Dauguma herbicidų, naudojamų komerciniuose žemės ūkio plotuose, taip pat mažuose soduose, šalinant augaliją šalia geležinkelio linijų, miesto šalitgatviuose ir kelkraščiuose, yra sukurti veikliosios medžiagos – glifosato – pagrindu. Plačiausiai naudojamas yra genetiškai modifikuotus organizmus (GMO) platinančios korporacijos „Monsanto” glifosatinis herbicidas, žinomas kaip „raundapas” (angl. Roundup). Korporacija „Monsanto” glifosato formulę buvo užpatentavusi, bet, pasibaigus patento galiojimo laikui, jį plačiai gamina ir kiti agrocheminiai gigantai, taip pat susiję su GMO verslu: „Syngenta”, „Bayer”, „Nufarm” ir „Dow AgroScience”. Visų šių kompanijų gaminamų herbicidų pagrindinė veiklioji medžiaga yra tas pats glifosatas, kuris naudojamas auginant tų kompanijų išvestas genetiškai modifikuotas kultūras. Šiuo metu maždaug pusė iš kasmet pasaulyje pagaminamų 0,8 mln. tonų glifosato yra gaminama Kinijoje.

Glifosatas buvo išrastas 1950 m. Šveicarijoje, o pirmą kartą dirbtinai susintetintas 1970 metais JAV kompanijos „Monsanto”. Išrastas cheminis junginys daro radikalią įtaką augalų metabolizmui: neleidžia juose susidaryti amino rūgštims ir augalas žūva. Glifosatas yra plataus sisteminio veikimo herbicidas, žudantis beveik visus žaliuosius augalus. Priklausomai nuo medžiagų apykaitos greičio, pažeisti augalai žūsta per kelias dienas.

Genetiškai modifikuotus augalus, kurie yra atsparūs glifosatui, kuria „Monsanto”, „Bayer” ir kitos bendrovės. Taigi genetiškai modifikuotų kukurūzų, sojų ar rapsų plantacijose intensyviai purškiamas glifosatas siekiant išnaikinti piktžoles. Šis metodas efektyvus, tačiau glifosato likučiai nuolat patenka į aplinką ir gyvūnų bei žmonių maisto grandinę.

Glifosatas žmonių ir gyvūnų šlapime

Iki šių dienų „Monsanto” bendrovė reklamuoja savo produktą „Roundup” kaip ekologišką ir teigia, kad nei gyvūnams, nei žmonėms jis nėra toksiškas. Aplinkosaugininkai, veterinarijos gydytojai, medikai ir mokslininkai laikosi kitokios nuomonės. Vis didesnį nerimą jiems kelia glifosato kiekio didėjimas gyvūnų ir žmonių maisto grandinėje bei pačiuose organizmuose. Ieškant sunkių ligų priežasčių, kai žūdavo ištisos gyvulių (ypač galvijų) bandos šiaurinėje Vokietijoje, glifosatas buvo ne kartą aptiktas šių gyvūnų šlapime, išmatose, piene ir pašaruose, kuriais šie gyvuliai buvo šeriami. Dar didesnį nerimą kelia tai, kad glifosatas aptinkamas ūkininkų šlapime.

Norėdami nustatyti, ar tik tie asmenys, kurie tiesiogiai liečiasi su užterštu pašaru, yra glifosato „nešiotojai”, mokslininkai 2011 metų gruodžio mėnesį paėmė šlapimo mėginius iš Berlyno gyventojų – darbininkų, žurnalistų ir teisininkų, kurie niekada neturėjo tiesioginio kontakto su glifosatu. Tyrimas parodė, kad visuose miestiečių šlapimo mėginiuose glifosato reikšmės svyravo nuo 0,5 iki 2 ng viename mililitre (leidžiama glifosato koncentracija geriamajame vandenyje yra 0,1 ng/ml). Nė vienas iš tiriamųjų neturėjo tiesioginio kontakto su žemės ūkiu, todėl vienintelis tikėtinas užterštumo šaltinis yra maistas.

„Mirties rūkas” prieš derliaus nuėmimą

Glifosatas tikriausiai jau 10 metų yra žmonių kasdieniniame maiste, pavyzdžiui, mėsos ir pieno produktuose, daržovėse ir vaisiuose, duonoje. Glifosatas, susijęs su genetiškai modifikuota soja, patenkančia į naminių gyvūnų maisto grandinę, yra tik vienas iš rizikos faktorių. Dar didesnį pavojų kelia Europos Sąjungoje pasėlių išdžiovinimui naudojami herbicidai. „Pasėlių purškimas iki mirties” kaip javų džiovinimo priemonė per pastaruosius metus tapo masiniu reiškiniu. Glifosatas purškiamas tiesiai ant javų, prieš pat jų nukūlimą, kad visi žūtų ir išdžiūtų vienu metu. Tokiu būdu nuėmus derlių nereikia jo papildomai džiovinti specialiose džiovyklose. Jei javai negali visiškai subręsti dėl pernelyg didelio lietaus, kaip buvo 2011 metų vasarą, pasėliuose herbicidai išpurškiami labai smulkiais lašeliais ir sukuriamas taip vadinamas „mirties rūkas”. Šis metodas padeda ne tik išdžiovinti kultūras, bet ir pašalina visas piktžoles kitam sėjos laikotarpiui. Jau tapo įprasta taip purkšti ne tik kviečius, bet ir bulves, rapsus, ankštinius augalus. Bulves nupurškus „Roundup” prieš pat derliaus nuėmimą (2,5 litrai šio nuodo vienam hektarui), sukietėja bulvių odelė, sugadinamas bulvių daigumas ir tokiu būdu prailginamas jų galiojimo terminas prekybos centruose. Herbicidų junginiai, kurie tiesiogiai patenka per lapus į pačias bulves, aktyvūs išlieka neilgai, bet jų skilimas vyksta vartotojo kūne.

Žudo žmogaus ląsteles

Dėl itin plataus glifosato naudojimo negalime būti tikri, kad jo nėra mūsų maiste, geriamajame vandenyje, aplinkoje, kurioje gyvename. Glifosato aptikimas yra gana sudėtingas ir tai įkandama tik keletoje specializuotų laboratorijų. Dirvožemyje glifosatas yra stipriai absorbuojamas ir susaistomas dirvožemio dalelėse. Jis slopina naudingų bakterijų veiklą ir sunaikina dumblius, todėl pasėliuose vis dažniau pasitaiko fitopatogeniniai grybeliai, kurie išskiria ir žmogui nuodingus mikotoksinus. Be to, glifosatas gali sukelti mikroelementų, ypač mangano, deficitą ir todėl augalai tampa neatsparūs ligoms. Panašus procesas vyksta žmonių ir gyvūnų virškinamajame trakte. Tam tikromis aplinkybėmis, glifosatas daro neigiamą įtaką žarnyno mikroflorai. Pirmieji tyrimai atskleidė, glifosatas gali sukelti ilgalaikes pasekmes sveikatai. Ši medžiaga taip pat susijusi tiek su žmonių, tiek su gyvūnų nevaisingumu ir embriono išsigimimais. Be to, įtariama, kad glifosatas padidina limfmazgių vėžio riziką, gali paskatinti odos auglių vystymąsi. Nuo tada, kai glifosatas tapo kasdieniniu mūsų „maistu”, kiekvienas žmogus gyvena tarsi ant laiko bombos, kuri aktyvuojama streso ar nesubalansuotos, blogos mitybos pagalba.

2009 metų pradžioje prof. Gilles Seralini ir jo komandai iš Caen universiteto (Prancūzija) pavyko įrodyti, kad netgi labai nedidelė „Roundup” herbicido dozė sukelia žmogaus ląstelių mirtį. Mokslininkas pateikė išvadas, kad kasdienis glifosato buvimas mūsų aplinkoje, nesvarbu ar tai būtų javų pasėlių „džiovinimas”, ar genetiškai modifikuotų kultūrų naudojimas gyvūnų pašarams, galų gale pasiekia patį žmogų ir sukelia jo organizmo ląstelių pažeidimus.

Praėjusio šimtmečio viduryje insekticidas DDT buvo labai giriamas ir laikomas būtinu produktu žemės ūkyje. DDT gamintojams, ypač kompanijai „Monsanto”, tai buvo didelis verslas. Tačiau dėl savo cheminio stabilumo DDT susikaupė gyvūnų ir žmonių riebaliniuose audiniuose, išryškėjo kancerogeninės jo savybės. 1970 metais DDT buvo uždraustas daugelyje Vakarų Europos šalių. Vėliau Stokholmo konvencija uždraudė šio chemikalo naudojimą žemės ūkyje pasauliniu mastu. Dabar, galima sakyti, mes turime kitą kol kas legalų DDT – herbicidą „Roundup” ir jo veikliąją medžiagą glifosatą. Turėtume paklausti savęs, ar mūsų pačių ir mūsų vaikų sveikata ko nors verta ir ar norime su kiekviena diena vartoti vis daugiau glifosato. Kaip atsirado alternatyvų insekticidui DDT, taip jų atsiras ir herbicidui „roundapui”. Todėl būtina stabdyti glifosatų kaupimąsi mūsų aplinkoje ir mūsų maiste.

Parengta pagal tarptautinės organizacijos „Žemės draugai” informaciją

Andrejus Gaidamavičius

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: